Nuo košmaro prie naujų atradimų

Esu laiminga. Dabar jau esu. Mano istorija prasidėjo prieš daugiau nei 4 metus.

Vieną sausio dieną mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Ryte turėjau viską, draugus, šeimą, gyvenimo planus ir staiga netekus šeimos – atrodė,  netekau visko. Mano mama, tėtis ir sesuo pateko į autoavariją ir visi žuvo. Likau viena. Tai buvo žiauriausia, blogiausia, košmariškiausia diena mano gyvenime, ir dabar ją taip pat prisimenu. Gyvenimas sustojo. Panirau į begalinę depresiją. Mokytis tiesiog nebegalėjau, negalėjau susikaupti, sukoncentruoti dėmesio. Juk buvau tik studentė, darbo neturėjau, išlaikyti tėvų buto neturėjau kaip. Senelių nebeturėjau, nemažai giminaičių emigravę. Šalia turėjau tik tetą su dėde, pusbrolį ir keletą draugų.  Jie ir buvo mano ramstis. Iš ties buvo be galo sunku. Su giminaičių pagalba pardaviau butą ir nusipirkau mažesnį vieno kambario butelį kuriame ilgam užsidariau. Ilgai verkiau. Visi mėgino mane raminti, sakyti, kad nepasiduočiau ir kibčiausi į gyvenimą. Bet kai dabar žiūriu atgal, manau, kad man tiesiog reikėjo laiko išsiverkti, susitaikyti su tuo kas įvyko, išmokti gyventi kitaip. Turėjau visą tai praeiti savaip, taip, kaip tuo metu sugebėjau.

Po poros mėnesių vangaus gyvenimo šis tas pasikeitė. Pradėjau NORĖTI. Pagaliau kažko užsinorėdavau: išeiti į lauką, ką nors skanaus suvalgyti, ką nors paskaityti. Prieš tai eidavau, valgydavau ir bet ką darydavau, nes reikėjo, jei nereikėjo – nieko nedariau. O paskui pradėjau NORĖTI. Taip vėl po truputį grįžau į gyvenimą. Daug įtakos turėjo mano viena draugė. Ji už mane nuėjo į universitetą, pakalbėti apie tai ar ir kaip galėčiau grįžti mokytis. Jos skatinama grįžau mokytis. Vėliau susiradau darbą, ne ypatingą, ne puikų, bet darbą, kuris man padėjo rasti naujų draugų. Tuo metu atradau savanorystę. Ji man padėjo atsigauti, rasti tikslą, priežastį pabusti. Pradėjau savanoriauti senelių namuose, rūpintis jais, išeiti kartu tiesiog pasėdėti ant suoliuko ir to man užteko. Taigi po tokio tragiško gyvenimo lūžio aš atsitiesiau, kibausi į gyvenimą ir vėl galiu šypsotis. Svarbu nepasiduoti ir tikėti!

Neringa