Esu, noriu, galiu

Prieš 20 metų – tada man buvo šešiolika metų sužinojau tai, nuo ko  žlunga svajonės,  tikslai, draugystės, mokslo galimybės, man diagnozavo kraujodaros vėžį. Sunku buvo tai sužinoti, bet dar skaudžiau kai geriausia draugė atsisakė draugystės su manimi, nes aš greit mirsiu ir ji nenorėtų dalyvauti mano laidotuvėse. Tada stipriai įsikimbi į gyvenimą ir sakai: – Aš gyvensiu. Tada nesunkiai ištveriami ilgi chemoterapijos kursai, tyrimai. Ir štai išsvajotasis žodis „REMISIJA“.

O kas tada? Mokslai mesti, darbo nėra, veiklos norisi, sveikata tik šiaip sau, kiek galima susitikinėti su draugėmis ir vaikščioti į vakarėlius? Skaitant laikraštį  pamačiau straipsnį apie jaunų neįgalių asmenų nevyriausybinę organizaciją – nueinu į susirinkimą, o tai naujai besikurianti organizacija į kurios veiklą aš aktyviai įsitraukiau. Toje organizacijoje buvo daug įvairių būrelių, renginių, kelionių. Atsiradus veiklai, būnant tarp naujai sutiktų žmonių, atgijo seniai užmiršti ir išaugo nauji tikslai – siekti mokslo. Tęsiau mokslus Šiaulių Suaugusiųjų mokykloje, įgijau vidurinį išsilavinimą. Pradėjau lankyti „Šiaulių socialinių paslaugų centrą“. O čia dar įdomesni būreliai, kompiuteriai (tada dar namie neturėjau kompiuterio, nes pajamos buvo mažos), internetas, šokių pamokos, vytelių pynimas ir pan.

Mokslai sekėsi puikiai, reikėjo apsispręsti kur toliau studijuoti, svajojau apie socialinį darbą, nes jau dešimt metų buvau tarp neįgalių, sergančių, žinojau jų rūpesčius, džiaugsmus, problemas. Dar patiko dirbti su skaičiais, norėjau tapti buhaltere, bet pridavinėjant  dokumentus į Šiaulių kolegiją, suklydau ir pirmiau parašiau Aplinkos inžineriją, o ne į buhalteriją. Taigi tapau Aplinkos inžinerijos studentė. Studijos sekėsi puikiai, buvau žingeidi. Baigiant antrą kursą besitikrinant sveikatą, sužinojau, kad įtariamas recidyvas. Vėl kitas miestas, ligoninės, tyrimai. Atliekant tyrimus, operacijos metu paralyžiuojamos balso stygos – ir, o siaube, pasitvirtino RECIDYVAS. Tuo metu gydžiausi Kauno universitetinėje ligoninėje, silpna chemoterapija. Nuotaikos nebuvo, balsas sunkiai pakalbantis, sveikatos nėra, kelionės autobusu, plaukai slenka, o dar ir į ligoninę nuvažiavęs – turi vaistus leistis ligoninės koridoriuje, nes vietų dažnai nebūdavo, o grįžus sužinai, kad brolio namas sudegė, vėl stresas. Aišku, gydymas nedavė lauktų rezultatų ir aš pradėjau ieškoti daugiau, galimybių, informacijos. 2007-ieji metai, kaulų čiulpų transplantacijos daromos ir Lietuvoje, kodėl nepabandžius? Nuvažiavus į Vilniaus Santariškių Universitetinę ligoninę konsultacijai pas transplantologus atlikta daug tyrimų ir gera žinia – man tiks mano pačios kaulų čiulpai, tik juos reikės labai stipriai išvalyti nuo vėžinių ląstelių, reiškia reikalinga labai stipri chemoterapija.

Aš studentė ir mokslų atidėti nenoriu, toliau studijuoju, dėstytojai supranta, kursiokai padeda. Jau begulint ligoninėje, privalau pasirašyti, kad suprantu, jog po transplantacijos ne visi išgyvena. Gerai, kad šalia buvo žmonių, kurie viską padėjo įveikti: sesuo, psichologė, daugės, mano gydytoja bei slaugytojos. Nuo rugsėjo iki Naujų metų namo į kolegiją buvau grįžusi savaitei. Atsigavo balsas, bet visą tą laiką gulėjau ligoninėje. Tyrimai, procedūros, chemoterapija buvo sunki, fizinė sveikata su kiekviena diena vis blogėjo (taip ir turėjo būti), bet dvasinė ir emocinėsavijauta buvo puiki. Turėjau daug planų, daug tikslų ir svarbiausia  nei minutei nesudvejotą mintį, kad tikrai pasveiksiu. Mano kaulų čiulpai paimti ir užšaldyti, vyko paskutinės chemoterapijos, o gydytojai nepatinka mano svorio kritimas… besisverdama į chalato kišenę prisidėdavau daiktų, vis papildomi gramai. Bet maisto netoleravimas nei man, nei mano sesei nepatiko. Gerai, kad sesė gera kulinarė – prieš kiekvienos savaitės lankymą ji ruošdavo 5-7 patiekalus man. Štai ir mano didžioji diena, mano kaulų čiulpai, bekvepiantys pomidorais (toks kvapas) ir laukimas – ar prigis, ar atmes. Vėl tyrimai ir beįeinanti į palatą besidžiaugianti gydytoja. Daugiau man ir mano sesei žodžių nereikia. Naujų metų sutikti važiuoju namo, nors ir sunku išsėdėti, bet širdis džiaugiasi, kad aš sveika grįžtu į savo šeimą, pas globojamą mergaitę, pas mamą, pas draugus, galėsiu tęsti mokslus.

Mokslai baigti puikiai, su pagyrimo raštu, kaip geriausiai besimokanti grupėje studentė, o kas toliau? Neįgalumas iki senatvės pensijos, bet aš noriu darbo ir veiklos, deja jaunų neįgalių žmonių neturintiems darbo patirties Lietuvoje niekam nereikia. Vis dar lankau Socialinių Paslaugų Centrą, daug mezgu. Baigiu buhalterijos kursus, juk reikia savo svajones įgyvendinti. Vieną dieną pamačiau skelbimą kur jauni neįgalūs asmenys kviečiami į kursus. Sudalyvavau turėdama aiškų tikslą – dirbti. Atliekant praktiką, mano praktikos vadovė daug išmokė, sutapo interesai, taigi jau 1,5 metų dirbu savo mėgstamą darbą. Nepatikėsite, mano darbovietėje įgyvendinami socialiniai projektai, o mano viena iš svajonių buvo studijuoti socialinį mokslą.

Ne kiekvienas gali švęsti du gimtadienius bei sakyti:

– Esu, noriu, galiu ir taip jau šeštą kartą bei, tikiu, kad tarsiu begalybę kartų…