Istorijos

Nuo košmaro prie naujų atradimų

Esu laiminga. Dabar jau esu. Mano istorija prasidėjo prieš daugiau nei 4 metus.

Vieną sausio dieną mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Ryte turėjau viską, draugus, šeimą, gyvenimo planus ir staiga netekus šeimos – atrodė,  netekau visko. Mano mama, tėtis ir sesuo pateko į autoavariją ir visi žuvo. Likau viena. Tai buvo žiauriausia, blogiausia, košmariškiausia diena mano gyvenime, ir dabar ją taip pat prisimenu. Gyvenimas sustojo. Panirau į begalinę depresiją. Mokytis tiesiog nebegalėjau, negalėjau susikaupti, sukoncentruoti dėmesio. Juk buvau tik studentė, darbo neturėjau, išlaikyti tėvų buto neturėjau kaip. Senelių nebeturėjau, nemažai giminaičių emigravę. Šalia turėjau tik tetą su dėde, pusbrolį ir keletą draugų.  Jie ir buvo mano ramstis. Iš ties buvo be galo sunku. Su giminaičių pagalba pardaviau butą ir nusipirkau mažesnį vieno kambario butelį kuriame ilgam užsidariau. Ilgai verkiau. Visi mėgino mane raminti, sakyti, kad nepasiduočiau ir kibčiausi į gyvenimą. Bet kai dabar žiūriu atgal, manau, kad man tiesiog reikėjo laiko išsiverkti, susitaikyti su tuo kas įvyko, išmokti gyventi kitaip. Turėjau visą tai praeiti savaip, taip, kaip tuo metu sugebėjau.

Po poros mėnesių vangaus gyvenimo šis tas pasikeitė. Pradėjau NORĖTI. Pagaliau kažko užsinorėdavau: išeiti į lauką, ką nors skanaus suvalgyti, ką nors paskaityti. Prieš tai eidavau, valgydavau ir bet ką darydavau, nes reikėjo, jei nereikėjo – nieko nedariau. O paskui pradėjau NORĖTI. Taip vėl po truputį grįžau į gyvenimą. Daug įtakos turėjo mano viena draugė. Ji už mane nuėjo į universitetą, pakalbėti apie tai ar ir kaip galėčiau grįžti mokytis. Jos skatinama grįžau mokytis. Vėliau susiradau darbą, ne ypatingą, ne puikų, bet darbą, kuris man padėjo rasti naujų draugų. Tuo metu atradau savanorystę. Ji man padėjo atsigauti, rasti tikslą, priežastį pabusti. Pradėjau savanoriauti senelių namuose, rūpintis jais, išeiti kartu tiesiog pasėdėti ant suoliuko ir to man užteko. Taigi po tokio tragiško gyvenimo lūžio aš atsitiesiau, kibausi į gyvenimą ir vėl galiu šypsotis. Svarbu nepasiduoti ir tikėti!

Neringa


 

Delfinų terapija – kitokia sėkmės istorija

Delfinų terapija pradėta naudoti septintajame dešimtmetyje mokslų daktarės Betsy Smith. Ji turėjo negalios kamuojamą brolį ir užsiimdama su juo pastebėjo neįtikėtiną delfinų terapijos naudą. Nuo septintojo dešimtmečio delfinų terapija padėjo nemažai žmonių ir išpopuliarėjo visame pasaulyje.

Delfinų terapija kuria sėkmės istorijas, kuomet žmonės, susidūrę su vienokiais ar kitokiais gyvenimo sunkumais, kamuojami ligų, psichologinių negandų tiesiog plaukia kartu su delfinais, juos liečia, glosto ir maitina. Su jais dirbantis specialistas lavina tam tikras sritis: kalbą, elgesį, motoriką, terapijos programos yra pritaikomos pagal kiekvieno kliento individualius poreikius.

Delfinų terapija padeda sumažinti kai kurių mentalinių ir fiziologinių ligų bei asmens nepageidaujamų būsenų simptomus, skatinant gijimo procesą. Delfinų terapijos seansai duoda tokius teigiamus rezultatus:

  • Stiprus emocinis pokytis;
  • Gebėjimas nusiramint;
  • Pagerėjusi komunikacija;
  • Pagerėjusi dėmesio koncentracija;
  • Padidėjęs pasitikėjimas savimi;
  • Patobulėję motoriniai įgūdžiai;
  • Geresnė koordinacija;
  • Gebėjimas išlaikyti akių kontaktą, dažnesnis šypsojimasis ir juokas;
  • Geresnė imuninė sistema.

Lietuvoje delfinų terapija yra taikoma Lietuvos jūrų muziejuje, kuriame delfinai jau padėjo įgyvendinti ne vieną sėkmės istoriją. Apie tai filmuke:


Atradau gyvenimą iš naujo

Buvau labai laiminga, jaučiausi esanti sėkminga moteris. Turėjau dukrą, vyrą ir sveiką kūną. Pasijutusi kiek prasčiau apsilankiau pas gydytojus ir sužinojau kraupią diagnozę – krūties vėžys. Jau vien žodis vėžys buvo šiurpus ir be galo gąsdino, o dar krūties.. maniau išplėš mano moteriškumą. Visas gydymo procesas buvo ilgas, varginantis ir skaudus. Antras smūgis ištiko tuomet kai mane paliko vyras. Ir dabar jam negaliu atleisti, kad ištikus tokiai nelaimei jam trūko dėmesio, meilės, šilumos ir jis to ieškojo kitur. Manau, kad jis apskritai buvo mano klaida, nes tikras mylintis vyras taip nebūtų pasielgęs tokioje situacijoje. Taigi mano ramsčiu liko dukra. Galbūt kvaila, tačiau slapčia bijojau, kad ir ji mane paliks pasigedusi mano nuolatinio rūpesčio. Ačiū Dievui taip neatsitiko. Atgaiva tapo ligos remisija. Aš pradėjau vėl iš naujo kurti savo gyvenimą, apskritai jį pradėjau vertinti kitaip.  Juk gyvename tik vieną kartą! Įsijungiau į nevyriausybinę organizaciją, tapau aktyvia sveikuolių klubo nare ir aktyvai dalyvavau bendruomenės gyvenime, grįžau į darbą ir… po truputį pradėjau išeiti pasilinksminti. Dabar esu laimingai ištekėjusi, turiu nuostabią dukrą ir vėl – puikų gyvenimą! A.T.


Klientų tobulėjimas muzikinėje veikloje

Muzika vienintelė kalba, kuria gali susikalbėti skirtingų charakterių, požiūrių, amžiaus grupių, net tautų žmonės. Ji gydo ne tik kūną, bet ir sielą, padeda susitelkti į harmoningą visumą, turtina kiekvieno žmogaus dvasinį ir emocinį gyvenimą, tenkina meninės raiškos poreikius, turi terapinio, psichologinio, socialinio poveikio galimybę, todėl meninis ugdymas reikalingas kiekvienam žmogui, o ypač neįgaliems ir tiems, kurie nusivylę gyvenimu, praradę pasitikėjimą savo jėgomis.
Muzikoje slypi daug įvairių emocijų, todėl muzikuodamas asmuo atsipalaiduoja, nutolsta nuo egzistuojančios realybės, išgrynina savo emocijas, realizuojasi kaip asmenybė, pajunta dvasios pilnatvę, yra stimuliuojamas labiau pasitikėti savo jėgomis, pasijusti vertingu. Muzika skatina jį į realų gyvenimą pažvelgti optimistiškiau, įkvepia naujiems darbams, atitolina nuo gyvenimiškų rūpesčių, o tuo pačiu grąžina į gyvenimo realybę stipresnius, labiau savimi pasitikinčius, suteikia vilties, tikėjimo gėriu.
Muzikinė veikla klientams labai patinka. Jie spinduliuoja dideliu noru išmokti šokti, vaidinti, dainuoti, groti įvairiais muzikos instrumentais: gitara, kontrabosu, akordeonu, armonika, pianinu, harmonika, ritminiais instrumentais. Muzikos instrumentų įvairovė klientams atveria dideles galimybes muzikuoti, ieškoti įvairių muzikos instrumentais išgaunamų garsų spalvų, įsiklausyti į sąskambius, tembrus, reikšti savo emocijas.
Muzikinių užsiėmimų metu siekiu ugdyti ir tobulinti įgimtą ir turimą muzikinį pojūtį, parinkdama visiems klientams individualias užduotis atsižvelgiant į gebėjimus ir interesus. Muzikinio užimtumo veikla sudaryta iš individualių muzikinių procesų, sugebėjimų tobulinimo bei darbo su grupe. Dirbdama su klientais ugdau jų savarankiškumą, kuris labai reikalingas įvairių koncertų, renginių metu. Klientai muzikuodami patiria daug teigiamų emocijų, lavėja, grupėje atsiranda susiklausymas ir tarpusavio supratimas, leidžiantis nebijoti reikšti savo jausmus. Muzikinė, kūrybinė veikla suteikia pozityvių jausmų, skatina bendravimą kūrybiniame procese, palengvina adaptaciją kolektyve, bei visuomenėje. Taigi muzika – vienas iš efektyvių neįgaliųjų asmenų integracijos į visuomenę būdų.
Muzikinis ugdymas ne vienam neįgaliajam tapo raktu į bendravimą, bendradarbiavimą, savarankiškumą. Sunku net patikėti, kad dauguma jų buvo vangūs, nebendraujantys, nesavarankiški, nesugebantys dirbti asmenys, užsidarę ir gyvenantys savame pasaulyje. Džiaugiuosi, kad didelių pastangų dėka man pavyko juos įtraukti į muzikinę veiklą ir suformuoti net kelis kolektyvus.
Kada pirmą kartą į salę atėjo Audrius, jis buvo labai užsidaręs, nekalbus, nebendraujantis, o ir kalba buvo neaiški, nerišli, nemokėjo skaityti. Jis nedrąsiai ėmė muzikuoti paprastu ritminiu instrumentu – barškučiais. Pabandžiau mokyti dainuoti lengvas daineles. Tekstą turėdavau išmokyti žodžiu, nes skaityti jis nemoka, o tik po to bandyti dainuoti. Šiuo metu jis jau dainuoja sudėtingas dainas, o išmoktas dainas puikiai prisimena ir bet kada gali jas padainuoti, groja ritminiu instrumentu, šoka šokių grupėje, puikiai vaidina, sportuoja, išmoko plaukti.
Muzika skatina asmenybės augimą. Susipažinę su įvairiais instrumentais ir išgirdę kaip jie skamba daugelis trokšta išmokti muzikuoti ir sudėtingais instrumentais, o tai leidžia neįgaliems asmenims pasijusti visaverčiais. Sigita ir Alma susidomėjo labai sudėtingu instrumentu – kontrabosu. Išsikėliau sau tikslą – išmokyti jas groti su kontrabosu. Kadangi jos natų nepažysta, o ir būtų labai sunku išmokyti, sugalvojau raidžių ir skaičių sistemą. Ši sistema pasitvirtino. Individualių užsiėmimų metu jos noriai muzikavo, stengėsi suprasti šią mano metodiką. Po dviejų mėnesių jos jau grojo su kontrabosu koncerte. Mokymasis groti instrumentais ugdo klientų kantrybę, skatina asmenybės augimą, sudaro prielaidas asmens savirealizacijai, teigiamam savęs vertinimui.
Dirbdama su klientais pastebėjau, kad muzika juos ramina skatina asmenybės augimą, padeda atskleisti užslopintus gebėjimus, išsivaduoti nuo kompleksų. Regina prisijungė prie kolektyvo panorusi dainuoti. Lankydama muzikos užimtumą nedrąsiai prasitarė, kad rašo eiles. Ji išdrįso atnešti užrašytas eiles. Pasiūliau eilėms sukurti melodiją. Taip gimė dvi nuostabios dainos apie meilę.
Kęstutis taip pat kuria eiles, tačiau jam sekasi sunkiau.
Istorija apie Aukštelės socialinių globos namų gyventojus.


 Muzikinė sėkmės istorija


Mamos istorija

Aš esu mama, auginanti ypatingą dukrą Neringą, jai 32-ji metai ir ji yra su negalia. Jos negalia kompleksinė – gili protinė, akių (nervo atrofija, beveik nemato), epilepsijos sindromas, vaikų cerebrinio paralyžiaus liekamieji reiškiniai, autistiški bruožai.

Neringa yra „ankstukė“, kaip dabar gražiai sako. Ji gimė 7 mėnesių ir būdama 1 mėnesio susirgo abipusiu plaučių uždegimu, komplikavosi į smegenų uždegimą, įvyko klinikinė mirtis. Bet Dievulis jai buvo skyręs misiją ir ji išgyveno. Aišku su visomis komplikacijomis.

Jaunystėje nebuvau aš stiprus žmogus, labai savimi nepasitikėjau. Netgi sužinojusi, kad mūsų vaikelis turės tokių negalių, aš vyrui liepiau mus palikti ir sakiau: „čia aš kalta, aš tokią ją silpnutę pagimdžiau, tu jaunas gali sukurti kitą šeimą, kur nebus tokių bėdų“. Bet Neringos buvimas ir atsakomybė už ją labai sustiprino mūsų šeimą. Sovietmečiu nebuvo galima gauti jokios psichologinės pagalbos ir aišku, mums, tėvams, teko išgedėti visas gedėjimo pakopas, kai iš svajotos princesės yra tik ypatingas vaikas. Šios gedėjimo pakopos buvo skausmingos ir labai ilgos.

Konsultuojantis gydytojas pasakė: jūsų mergaitė nematys, nevaikščios, nekalbės, nemąstys. Aš pati ieškojau literatūros ir bandžiau ugdyti savo mergaitę. Teko būti kineziterapeute, kad tik greičiau pradėtų sedėti, vaikščioti, pedagoge lavinant smulkiąją motoriką, kad pradėtų kalbėti. Kiekvieną rugsėjo 1-ąją sutikdavau su ašaromis akyse galvodavau: „Kodėl jos niekas neugdo, kur rasti tokią ugdymo įstaigą?“. Na ir specialistai apsiriko, ji pradėjo sedėti vienerių metukų, vaikščioti trijų metukų, o kalbėti – 5 metų, net gi dainuoti, nes aš jai daug dainuodavau. Kai Neringai buvo 8 metukai gimė sūnus, po to dar viena dukra, jie pradėjo lankyti darželį. O ten atidaro specialiąją grupę ir būtent darželio vedėja pamato, kad mano sūnus ir dukra dar turi vyresnę sesę su negalia. Ačiū darbuotojoms, jos mane suaktyvino įkurti nevyriausybinę organizaciją Sutrikusio intelekto žmonių globos bendriją ,,Šiaulių rajono Viltis“.

Tai 1989 m. lapkritį įsikūrusi visuomeninė organizacija – Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“. Tuomet šios bendrijos atstovės ir darželio vedėja paskatina mane įkurti bendriją ,,Šiaulių rajono Viltis“. Aš buvau baigusi tik profesinę mokyklą, maža to, 16 metų išsėdėjau namie su vaiku kuris turi negalę, bendrauti nebemokėjau, o kur dar eiti kažką daryti! Aš maniau, kad tiesiog subursiu mamytes, tuo viskas ir užsibaigs. Subūriau. Niekas neeina į pirmininkus, visos sako: „Tu subūrei, tu ir eik“. Na ką – einu! Kai sužinojau, kad reikia projektus rašyti, su politikais bendrauti man pasidaro negera! Aš nieko nebenorėjau, man baisu pasidarė. Neringa yra, problemų yra, o spręsti nežinau kaip, kompetencijos trūksta, žinių trūksta, bendrauti nemoku. Buvau tokiam chaose, o iš to chaoso išbridau galvodama apie dukrą – jai reikia padėti.

Taip ir pradėjau kapstys. Įstojau į kolegiją, supratau, kad ten gausiu teorinių žinių. Tie keturi metai mokslų man buvo kaip gūsis geros informacijos, važiuodavau su malonumu. Po truputį, po truputį įsivažiavom į veiklą. Buvo įkurta daug dalykų: tuomet sunkios negalios vaikai buvo nemokytini. Tėvelių ir bendrijos ,,Šiaulių rajono Viltis“ iniciatyva Pavenčių vidurinėje mokykloje buvo įkurtos trys lavinamosios klasės. Paskui pastebėjome, kad autistiški vaikučiai nėra ugdomi pagal struktūruotą metodiką, kuri būtina norint jiems padėti. Pabendravę su bendrijos ,,Šiaulių Viltis“ tėvais kurie augina autistiškus vaikus buvo nuspręsta, kad reikia apsijungti Šiaulių miesto ir rajono tėvams ir Šiaulių Šaltinėlio globos namuose įkurtume autistiškų vaikų ugdymo įstaigą.  Iš pradžių buvo trys vaikai, paskui keturi. Prie šio projekto labiau prisidėjo bendrija ,,Šiaulių Viltis“. Mūsų indėlis buvo prisidėti per projektinę veiklą dėl transporto finansavimo, kad autistiški vaikai iš rajono ryte ir vakare būtų vežioti į mokyklą – norėjome, kad vaikai augtų šeimoje. Vėliau vėlgi mūsų projekto dėka Pavenčių mokykloje buvo pastatytas keltuvas nevaikščiojantiems vaikams, nes tuo metu du su fizine negalia buvo ugdomi vaikai.

Turbūt pats didžiausias indėlis bendrijos ,,Šiaulių rajono Viltis“ ir  drįstu sakyti mano, tai Viešosios įstaigos ,,Dienos centras sutrikusio intelekto asmenims“. Rasti pritarimo ir politinio rajono valdžios atstovų sprendimo teko laukti 8 metus, kad Kuršėnuose reikia įkurti Dienos centrą, nes jaunuoliai su negalia, baigę mokyklas nebeturėjo galimybės tęsti socialinių įgūdžių ugdymo. Galų gale būti tarp savo bendraamžių, bendrauti su jais, kurti. Čia man buvo didelis įšukis, buvo akimirkų, kad norėjosi viską mesti.

Dabar esu mama ir specialistė kuri džiaugiuosi, kad pavyko susidoroti su gyvenimo skirtais išbandymais. Ne veltui mano gyvenimo kredo visada buvo – nėra padėties, be išeities.

Kaip ir sakiau pradžioje, mums dukra Neringa skirta ne šiaip sau, Dievas norėjo, kaip didžiojoje knygoje Biblijoje rašoma,  ,,…neįgalūs skiriami tam, kad  sustiprintų stipriuosius..“. Matomai aš stiprus žmogus ir džiaugiuosi.

Tokia mano istorija.


 

Aukštelkės socialinės globos namų sėkmės istorija

Esu Audrius. Gimiau Anykščių raj., Klaibūnų kaime. Tėvų nepamenu. Iš darbuotojų pasakojimų žinau, kad mama ir tėtis girtavo, aš  visiškai  jiems nerūpėjau. Dėl to buvo atimtos tėvystės teisės. Su kitais giminaičiais  niekada jokių ryšių nepalaikiau. Augau Panevėžio kūdikių namuose.

1984 m. atvažiavau gyventi į Ventos socialinės globos namus. Kiek save pamenu, augau tylus, ramus, neturintis savo nuomonės, nepasitikintis savimi ir savo jėgomis berniukas. Darbuotojai mane apibūdindavo kaip lėto būdo, mėgstantį  vienatvę. Vengiau  bendros kolektyvinės veiklos. Tiesiog mėgdavau būti nuošalyje ir stebėti aplinką.

Kaip užaugau,  atvykau gyventi į Aukštelkės socialinės globos namus. Naujoje aplinkoje  adaptavausi sunkiai. Vengiau kontaktų  su gyventojais ir darbuotojais. Jokioje veikloje nedalyvaudavau. Daug laiko praleisdavau savo kambaryje, vienas, niekam nereikalingas, draugų neturėjau. Darbuotojai stengdavosi įtraukti į įvairias veiklas, pavesdavo atlikti nesudėtingas užduotis. Aš jaudindavausi, man trūkdavo drąsos ir bijojau, kad nepavyks pateisinti darbuotojų  lūkesčių.

Darbuotojai pradėjo taikyti individualius ir grupinius darbo metodus. Mane vis labiau skatino domėtis bendruomeniniu gyvenimu.  Darbuotojų dėka pasiekiau didelių pokyčių savo gyvenime.

Dirbant individualiai, kartu su darbuotoju pradėjau išeiti iš savo kambario. Pradėjau bendrauti su gyventojais ir darbuotojais.   Įgavau  pasitikėjimą aplinkiniais.

Padedant darbuotojams susiradau draugų, pradėjau rodyti iniciatyvą bendrauti., tapau linksmesnis, pasitikintis savimi. Pradėjau domėtis  supančia aplinka ir dalyvauti bendruomeninėje veikloje.

Darbuotojų skatinamas įsitraukiau į užimtumo veiklą. Pradėjau piešti, vaidinti, šokti, dainuoti, plaukti. Dalyvavau  respublikiniame piešinių  konkurse, kuriame buvau apdovanotas padėkos raštu.

Pradėjau lankyti sporto užsiėmimus.  Dalyvavau lengvosios atletikos čempionate Lietuvoje. Vis aktyviau treniravausi.  Mane pastebėjo ir  įtraukė į Lietuvos Specialiosios Olimpiados lengvosios atletikos rinktinę. Dalyvavau  Rusijoje vykusiame Europos lengvosios atletikos čempionate. Laimėjau  aukso medalį.

Dar viena nauja veikla buvo plaukimas. Aš  nemokėjau plaukti, bijojau net vandens. Darbuotojų ir atkaklių varginančių plaukimo treniruočių baseine dėka išmokau plaukti. Įveikiau fobiją vandeniui. Dalyvavau Lietuvos Specialiosios Olimpiados respublikiuose plaukimo čempionatuose. Buvau apdovanotas padėkos raštais.

Man patikdavo stebėti šokančius žmones, bet nemokėjau nei vieno šokio žingsnelio. Šokti labia norėjau. Darbuotojų ir savo įdėto darbo dėka, man pavyko įveikti scenos baimę ir išmokti šokių. Dalyvavau tarptautiniuose konkursuose, buvau apdovanotas padėkos raštais ir medaliais.

Esu labai laimingas jog mane pamatė darbuotojai ir įvertino mano galimybes visose užimtumo srityse.  Džiaugiuosi, jog iš paprasto, niekam nereikalingo, užguito jaunuolio tapau laisvas, bendraujantis , pasitikintis savimi žmogus.

Esu, noriu, galiu

Prieš 20 metų – tada man buvo šešiolika metų sužinojau tai, nuo ko  žlunga svajonės,  tikslai, draugystės, mokslo galimybės, man diagnozavo kraujodaros vėžį. Sunku buvo tai sužinoti, bet dar skaudžiau kai geriausia draugė atsisakė draugystės su manimi, nes aš greit mirsiu ir ji nenorėtų dalyvauti mano laidotuvėse. Tada stipriai įsikimbi į gyvenimą ir sakai: – Aš gyvensiu. Tada nesunkiai ištveriami ilgi chemoterapijos kursai, tyrimai. Ir štai išsvajotasis žodis „REMISIJA“.

O kas tada? Mokslai mesti, darbo nėra, veiklos norisi, sveikata tik šiaip sau, kiek galima susitikinėti su draugėmis ir vaikščioti į vakarėlius? Skaitant laikraštį  pamačiau straipsnį apie jaunų neįgalių asmenų nevyriausybinę organizaciją – nueinu į susirinkimą, o tai naujai besikurianti organizacija į kurios veiklą aš aktyviai įsitraukiau. Toje organizacijoje buvo daug įvairių būrelių, renginių, kelionių. Atsiradus veiklai, būnant tarp naujai sutiktų žmonių, atgijo seniai užmiršti ir išaugo nauji tikslai – siekti mokslo. Tęsiau mokslus Šiaulių Suaugusiųjų mokykloje, įgijau vidurinį išsilavinimą. Pradėjau lankyti „Šiaulių socialinių paslaugų centrą“. O čia dar įdomesni būreliai, kompiuteriai (tada dar namie neturėjau kompiuterio, nes pajamos buvo mažos), internetas, šokių pamokos, vytelių pynimas ir pan.

Mokslai sekėsi puikiai, reikėjo apsispręsti kur toliau studijuoti, svajojau apie socialinį darbą, nes jau dešimt metų buvau tarp neįgalių, sergančių, žinojau jų rūpesčius, džiaugsmus, problemas. Dar patiko dirbti su skaičiais, norėjau tapti buhaltere, bet pridavinėjant  dokumentus į Šiaulių kolegiją, suklydau ir pirmiau parašiau Aplinkos inžineriją, o ne į buhalteriją. Taigi tapau Aplinkos inžinerijos studentė. Studijos sekėsi puikiai, buvau žingeidi. Baigiant antrą kursą besitikrinant sveikatą, sužinojau, kad įtariamas recidyvas. Vėl kitas miestas, ligoninės, tyrimai. Atliekant tyrimus, operacijos metu paralyžiuojamos balso stygos – ir, o siaube, pasitvirtino RECIDYVAS. Tuo metu gydžiausi Kauno universitetinėje ligoninėje, silpna chemoterapija. Nuotaikos nebuvo, balsas sunkiai pakalbantis, sveikatos nėra, kelionės autobusu, plaukai slenka, o dar ir į ligoninę nuvažiavęs – turi vaistus leistis ligoninės koridoriuje, nes vietų dažnai nebūdavo, o grįžus sužinai, kad brolio namas sudegė, vėl stresas. Aišku, gydymas nedavė lauktų rezultatų ir aš pradėjau ieškoti daugiau, galimybių, informacijos. 2007-ieji metai, kaulų čiulpų transplantacijos daromos ir Lietuvoje, kodėl nepabandžius? Nuvažiavus į Vilniaus Santariškių Universitetinę ligoninę konsultacijai pas transplantologus atlikta daug tyrimų ir gera žinia – man tiks mano pačios kaulų čiulpai, tik juos reikės labai stipriai išvalyti nuo vėžinių ląstelių, reiškia reikalinga labai stipri chemoterapija.

Aš studentė ir mokslų atidėti nenoriu, toliau studijuoju, dėstytojai supranta, kursiokai padeda. Jau begulint ligoninėje, privalau pasirašyti, kad suprantu, jog po transplantacijos ne visi išgyvena. Gerai, kad šalia buvo žmonių, kurie viską padėjo įveikti: sesuo, psichologė, daugės, mano gydytoja bei slaugytojos. Nuo rugsėjo iki Naujų metų namo į kolegiją buvau grįžusi savaitei. Atsigavo balsas, bet visą tą laiką gulėjau ligoninėje. Tyrimai, procedūros, chemoterapija buvo sunki, fizinė sveikata su kiekviena diena vis blogėjo (taip ir turėjo būti), bet dvasinė ir emocinėsavijauta buvo puiki. Turėjau daug planų, daug tikslų ir svarbiausia  nei minutei nesudvejotą mintį, kad tikrai pasveiksiu. Mano kaulų čiulpai paimti ir užšaldyti, vyko paskutinės chemoterapijos, o gydytojai nepatinka mano svorio kritimas… besisverdama į chalato kišenę prisidėdavau daiktų, vis papildomi gramai. Bet maisto netoleravimas nei man, nei mano sesei nepatiko. Gerai, kad sesė gera kulinarė – prieš kiekvienos savaitės lankymą ji ruošdavo 5-7 patiekalus man. Štai ir mano didžioji diena, mano kaulų čiulpai, bekvepiantys pomidorais (toks kvapas) ir laukimas – ar prigis, ar atmes. Vėl tyrimai ir beįeinanti į palatą besidžiaugianti gydytoja. Daugiau man ir mano sesei žodžių nereikia. Naujų metų sutikti važiuoju namo, nors ir sunku išsėdėti, bet širdis džiaugiasi, kad aš sveika grįžtu į savo šeimą, pas globojamą mergaitę, pas mamą, pas draugus, galėsiu tęsti mokslus.

Mokslai baigti puikiai, su pagyrimo raštu, kaip geriausiai besimokanti grupėje studentė, o kas toliau? Neįgalumas iki senatvės pensijos, bet aš noriu darbo ir veiklos, deja jaunų neįgalių žmonių neturintiems darbo patirties Lietuvoje niekam nereikia. Vis dar lankau Socialinių Paslaugų Centrą, daug mezgu. Baigiu buhalterijos kursus, juk reikia savo svajones įgyvendinti. Vieną dieną pamačiau skelbimą kur jauni neįgalūs asmenys kviečiami į kursus. Sudalyvavau turėdama aiškų tikslą – dirbti. Atliekant praktiką, mano praktikos vadovė daug išmokė, sutapo interesai, taigi jau 1,5 metų dirbu savo mėgstamą darbą. Nepatikėsite, mano darbovietėje įgyvendinami socialiniai projektai, o mano viena iš svajonių buvo studijuoti socialinį mokslą.

Ne kiekvienas gali švęsti du gimtadienius bei sakyti:

– Esu, noriu, galiu ir taip jau šeštą kartą bei, tikiu, kad tarsiu begalybę kartų…


Jei nori papasakoti savo sėkmingą gyvenimo istoriją, kurios dėka būtų

• Didinamas asmens pasitikėjimą savimi ir savigarbą;
• Kovojama su stereotipais;

Susisiek el. paštu: a.jaseliuniene@zispb.lt
ir tavo istorija bus patalpinta www.apostivejourney.com tinklalapyje.

Leave a Reply